Kad rožės augtų sveikos ir stiprios, džiugintų mus ilgu ir gausiu žydėjimu, visą vegetacijos laikotarpį (nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens) jas reikia rūpestingai prižiūrėti.
Nudengimas ir pavasarinis genėjimas
Pirmiausiai reikia nudengti rožių krūmelius. Nudengti reikia dalimis – pradžioje anksti, vos pasirodžius pirmiems kovo saulės spinduliams ir nedaug, kad rožės gautų šiek tiek daugiau oro ir nešustų, o naktimis vis dar stipriau pašalus – nenušaltų. Įsitikinus, kad didelių šalčių nebebus, danga galutinai nuimama. Geriausia tai atlikti ūkanotą dieną, nes stipri kovo saulė rožėms yra pavojinga, jos net gali apdegti. Dažnai rožių augintojai skundžiasi, kad po žiemos miego nudengus rožes, jos būna labai apšalusios, kai kurios net visai neatsprogsta. Tačiau dažniausiai būna kitaip – jos būna iššutę. Gerai sumedėjusios rožės šalčio per daug nebijo, tačiau žiemą jos labai jautrios drėgmei (ypač užsitęsusiems atlydžiams) ir oro trūkumui, todėl labai svarbu jas pavasarį kuo anksčiau nudengti.
Sekantis darbas, bene pats svarbiausias nors ir nelengvas, yra rožių genėjimas. Pavasarį genima du kartus. Pirmojo genėjimo metu, vos tik rožėms pradėjus sprogti, karpomi negyvi (pajuodę) šakų galiukai, įdėmiai apžiūrimas kiekvienas krūmelis, aštriomis sodo žirklėmis iki pat kamieno nupjaustomos smulkios nereikalingos šakutės, negyvi stagarai ir dagiai, pašalinamas silpnesnis iš ūglių, jei krūmo apačioje iš vienos vietos auga keli ūgliai, kad likusiam užtektų maisto medžiagų.
Nudengtus ir iškarpytus rožių krūmelius, taip pat žemę aplink juos nieko nelaukiant reikia dezinfekuoti. Taip apsaugosite rožes nuo peržiemojusių kenkėjų ir grybinių ligų užuomazgų. Pavasarį ypač pavojinga liga yra degligė. Ryškiausiai ji pastebima nudengus, kai rožės labiausiai nusilpusios. Charakteringi jos požymiai – ant stiebų ir ūglių susidarę rausvai rudos, su violetiniu apvadu dėmės. Jeigu dėmės yra gana didelės ir apjuosia visą ūglį, tada virš jų esanti augalo dalis pradžioje nugelsta, o po to nudžiūsta. Nuo šios ligos rožės labiau nukenčia tada, kai žiemą po dangomis ilgą laiką būna teigiama temperatūra, dažni atlydžiai. Purkšti galima įvairiais vario preparatais: 1% Bordo skiediniu, 0,2 % fundazolu, 0,5 % vario oksichloridu, 0,5 % vario sulfatu (žmonių nuo seno vadinamu “mėlynu akmenėliu”).
Rožėms daugiau išsprogus, jos vėl genimos. Dar kartą apžiūrimi visi krūmai. Paliekami patys stipriausi pumpurai. Jų paliekama tiek, kiek krūmas pajėgia išmaitinti. Šakoms, kurios yra nusvirusios į šonus, daugiau sprogstančių pumpurų paliekama į krūmo vidų, o augančioms tiesiai į viršų – į lauko pusę. Yra trys genėjimo būdai – silpnas, vidutinis ir stiprus. Silpnai genint nukerpama tik rožės viršutinė dalis, vidutiniškai – apie pusę ūglio, o stipriai – kai ūgliai paliekami trumpi (apie 20 cm.) su 1-3 akutėmis.
Į rožių genėjimą reikia žiūrėti kūrybiškai, nes įvairių veislių krūmai nevienodai peržiemoja, taip pat įvairių grupių rožes reikia nevienodai karpyti. Pavyzdžiui miniatiūrines rožes geriausia genėti silpnai, nes krūmeliai ir taip žemi ir jas stipriai genint liktų mažai sprogstančių pumpurų ir pirmo žydėjimo metu būtų mažai žiedų. Daugiažiedžių (floribundinių) rožių reikia palikti daugiau šakučių, negu didžiažiedžių (arbatinių hibridinių). Parko ir pusiau laipiojančių rožių taip pat nereikia stipriai genėti. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti genint laipiojančias rožes. Dauguma laipiojančių rožių žiedus sukrauna ant antrų metų ūglių, todėl iškerpamos tik senos, kelerių metų ir jau sukamblėjusios neproduktyvios šakos, o kitų tik nukerpami pajuodę, negyvi galiukai. Stiebinės ) rožės genimos atsižvelgiant į tai, kokios grupės ir veislės rožės įskiepytos.
Čia aptarėme tik pavasarinį genėjimą, tačiau rožes karpyti reikia visą vasarą ir rudenį, iki pat žiemos.
Laistymas
Rožės mėgsta drėgną, bet ne šlapią dirvą. Tik ką pasodintos jaunos rožės laistomos kasdien iki pilno įsišaknijimo. Lieti reikia gausiai, bet ne per daug, kad neišplauti iš dirvožemio maistingų medžiagų. Plauti dirvožemį reikia tik tokiu atveju, kai nustatoma (geriausiai laboratorijoje), kad jis yra stipriai uždruskintas. Rožes geriausia lieti ryte arba vakare. Kad iš dirvos mažiau išgaruotų vandens, ją reikia atsargiai išpurenti ir apmulčiuoti. Suaugusios rožės turi ilgas šaknis ir vandenį paima iš gilių dirvos sluoksnių, todėl jos laistomos retai (maždaug kartą per savaitę, nelygu koks oras), bet gausiai. Dažnas ir negilus laistymas nėra naudingas, nes skatina paviršutinių šaknų susidarymą, tokios rožės būna jautresnės vandens trūkumui sausringą vasarą, purenant žemę aplink jas greičiau pažeidžiamos šaknys, jos blogiau žiemoja.
Paprasčiausia laistyti laistytuvu, nuėmus galvutę. Lieti reikia ne į krūmo centrą, o žemę aplink jį, stengiantis nesušlapinti lapų ir žiedų. Gerai būtų aplink krūmą ar kelis krūmelius iš žemių padaryti neaukštus bortelius (įvertinus rožyno vietą, ypač jei sklypas šlaite, teks parodyti išradingumą), kad vanduo nenubėgtų, o visas susigertų. Laistymui geriausiai tinka lietaus vanduo ar iš natūralių telkinių. Naudojant vandentiekio vandenį, pradžioje reikia jį įpilti į turimą talpą ir palaukti (ne trumpiau kaip 30 min.) kol nugaruos chloras ir vanduo šiek tiek sušils. Paliejus rožes šaltu vandeniu, ypač esant karštam orui ir dirvai gerai įšilus, šaknys staigiai atšąla ir sunkiai įsiurbia vandenį. Taip rožių krūmai gali net apvysti lyg trūktų vandens, nors jie yra gausiai palieti. Esant sausam orui rožės, kurios seniai nebuvo laistomos, pradžioje niekaip neišduoda savo troškulio: lapai būna tokie pat švieži ir sveiki, kaip ir reguliariai laistant. Tačiau pradėjus žydėti, iškart pastebimos pasekmės – žiedai yra smulkūs ir greitai nuvysta.
Dirvos purenimas ir mulčiavimas
Viršutinis dirvos sluoksnis aplink šaknis visą laiką turi būti purus ir neapaugęs piktžolėmis. Išpurenta dirva geriau praleidžia vandenį ir orą, todėl geriau vystosi ir šaknų sistema ir nauji ūgliai.
Dirva purenama:
- anksti pavasarį atšilus žemei,
- paliejus ar po stipraus lietaus (šiuo atveju greičiau išgaruoja drėgmė),
- patręšus,
- rudenį nukirpus nužydėjusius žiedynus,
- prieš uždengiant rožes žiemai.
Jaunas rožes taip pat reikia purenti reguliariai – ne rečiau kaip kartą per mėnesį.
Labai naudinga rožes mulčiuoti. Mulčiavimas – tai dirvožemio padengimas 4-8 cm. storio organine medžiaga. Mulčiavimui geriausiai tinka nurūgštintos durpės (gali būti ir su kompleksinėmis trąšomis), geras sodo kompostas, susmulkinta medžių žievė, perpuvęs raguočių mėšlas, perpuvę lapai (iš miško), medžio drožlės. Mulčiavimo nauda akivaizdi: esant sausam orui neleidžia greitai išgaruoti drėgmei, esant lietingam orui neužsistovi vanduo, nes jį sugeria, šildo dirvą, mažiau auga piktžolės, padidina dirvoje humuso kiekį, tuo būdu krūmeliai papildomai maitinasi, mažiau serga grybinėmis ligomis, ten gyvena ir veisiasi naudingi mikroorganizmai.
Prieš mulčiuojant reikia išnaikinti piktžoles, gausiai palieti, įterpti trąšų. Rudenį mulčiuojantį sluoksnį (jei tai buvo perpuvęs mėšlas, kompostas ar perpuvę lapai) apie 2 cm. atsargiai įterpti į dirvą ir iš naujo užmulčiuoti. Taip rožių krūmelis jau bus ruošiamas žiemai.
Jau pavasarį aptarėme, kad rožes reikia genėti visą sezoną. Genėjimo tikslas – kiekvienais metais pašalinti senus ūglius ir stimuliuoti sveikų, jaunų ūglių vystymąsi. Sodinant ar ką tik pasodintus jaunus rožių krūmelius reikia smarkiai (paliekant 15-20 cm. ūgelį su 3-4 akutėmis) patrumpinti, kad formuotųsi kelios šakos, iki vasaros vidurio gnaibyti žiedpumpurius, kai jie yra apytikriai žirnio didumo, nes pirmi jaunų rožių žiedai išnaudoja per daug maisto medžiagų, kurios reikalingos šaknų sistemos vystymuisi ir krūmelio formavimuisi.
Vasarą nukarpomi peržydėję žiedai, iškarpomi silpni, akli (ūgliai, kurių viršūnėse nesusiformuoja pumpuras), taip pat kreivi ir seni, neproduktyvūs ūgliai. Kerpama virš antro ar trečio lapo su gerai išsivysčiusia akute, nukreipta į krūmo išorinę pusę. Tokiu būdu stimuliuojamas naujų, stiprių ūglių vystymasis. Negalima kirpti žiedo su ilgu kotu iki pat krūmelio apačios, nepaliekant stiprios akutės, iš kurios galėtų išaugti naujas ūglis. Parko, pusiau laipiojančių ir laipiojančių rožių tik pašalinamos senos, silpnos ir pažeistos šakos. Pradžioje sezono floribundinės rožės genimos paliekant 4-6 pumpurus, išpjaunamos silpnos ir senesnės kaip dvejų metų šakos. Vasarą tik nukarpomi peržydėję, jau nedekoratyvūs žiedai. Kamieninės rožės genimos priklausomai nuo įskiepytos rožių grupės ir veislės, taip pat iškarpomi visi ūgliai, augantys į karūnos vidų.
Taip pat viso sezono metu reikia neužmiršti iškarpyti laukinių ūglių, atimančių daug maisto medžiagų iš kultūrinių ūglių.
Primename, kad karpyti reikia aštriomis sodo žirklėmis nes atšipusiomis perspaudžiamas ūglis, pjūvis būna nelygus, “išplėštas”, blogai užsigydo, gali patekti infekcija.
Tręšimas
Tai vienas iš svarbiausių darbų rožyne per visą aktyvios vegetacijos laikotarpį. Rožės yra labai jautrios maisto medžiagų trūkumui. Pirmi “badavimo” požymiai yra šie: smulkūs, nekokybiški žiedai, smulkūs ir blyškūs lapai, sulėtėjęs augimas, ploni ir silpni stiebai, neatsparumas ligoms, sausi, susiraitę lapų kraštai. Daugumos rožių ūgliai per vegetacinį laikotarpį atauga 3-4 kartus, todėl jų normaliam augimui užtikrinti reikia, kad dirvoje būtų pakankamai atitinkamų maisto medžiagų, todėl per sezoną rožes reikia 5-6 kartus tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, kurios papildo viena kitą.
Iš organinės kilmės trąšų rožėms geriausiai tinka raguočių mėšlas, pelenai. Perpuvęs raguočių mėšlas įterpiamas į dirvą ir turi ilgalaikį poveikį. Puikiai tinka paraugintos srutos. Šviežias mėšlas užpilamas vandeniu tokiu santykiu – vienai tūrio daliai mėšlo dvi tūrio dalys vandens ir parauginamas 12-14 dienų . Laistant į 10 l. kibirą vandens įpilti 1 l. paraugintų srutų ir įdėti 1 valgomą šaukštą (10 g.) kalio salietros. Pelenus galima išbarstyti arba dar geriau yra sumaišyti su mėšlu arba kompostu ir įterpti į dirvą.
Iš mineralinių trąšų geriausia naudoti kompleksines, kuriose yra subalansuotas pagrindinių maisto medžiagų santykis. Kompleksines trąšas sudaro makroelementai ir mikroelementai. Makroelementus sudaro 3 pagrindiniai elementai tai azotas, fosforas ir kalis ir 2 papildomi, tai kalcis ir magnis. Mikroelementus – geležis, manganas, cinkas, boras, molibdenas ir varis. Azotas reikalingas bendram rožės antžeminės dalies vystymuisi, stimuliuoja lapų ir ūglių augimą, todėl jis daugiausiai reikalingas pavasarį. Su kiekvienu tręšimu azoto reikia vis mažiau ir antroje vasaros pusėje juo tręšti nebereikia, kad ūgliai pradėtų medėti ir krūmelis pasiruoštų žiemai. Kalis reikalingas žiedų formavimuisi, padidina rožės atsparumą grybinėms ligoms, todėl jis reikalingas vasarą. Fosforas svarbus šaknų vystymuisi, juo reikia tręšti vasarą ir ankstyvą rudenį. Kalcis padeda vystytis šaknų sistemai, o magnis stimuliuoja chlorofilo susidarymą. Mikroelementai reikalingi rožėms labai mažais kiekiais, jie reikalingi lapų augimui skatinti ir padidina krūmų atsparumą ligoms.
Visi šie elementai yra kompleksinėse trąšose, tik reikia neužmiršti, kad tręšiant pavasarį jose daugiausiai būtų azoto, vasarą – kalio, rudenį – kalio ir fosforo. Gerai tinka kompleksinės Kemira ir Kemira kombi trąšos, 10 l. vandens ištirpinama 15 g. (1 valgomas šaukštas su kaupu) trąšų, Hydroflex F – 10 l. vandens 20 g. trąšų. Labai geros yra neseniai pasirodžiusios prekyboje Schultzo trąšos rožėms arba žydintiems augalams. Tinka ir kitos kompleksinės trąšos, tik tręšiant reikia vadovautis gamintojo instrukcija ir aukščiau aptartomis tręšimo rekomendacijomis.
azoto trūkumas
fosforo trūkumas
kalio trūkumas
magnio trūkumas
geležies trūkumas
šaknys vandenyje
pažeidimas herbicidais
Rožės, kaip ir visa kas gyva, turi priešų. Paprastai pavasarį jas puola kenkėjai, o vasarą ir rudenį – ligos. Kenkėjai, tai amarai, nematodai, voratinklinės erkutės, rožinės cikadelės, seiliūgės, tripsai, rožiniai paprastieji, gleivėtieji, ūgliniai pjūkleliai, lapsukiai ir kiti. Profilaktiškai galima purkšti lengvais, biologiškai žmogui nekenksmingais augalų nuovirais: serenčiai (5 l.sausos žolės, 10 l.vandens, laikyti 1-3 paras, pridėti 40 g. ūkiško muilo ir purkšti nuo amarų), serenčių (tagečių) taip pat labai naudinga prisodinti į tarpus tarp rožių, garstyčių milteliai (200 g. garstyčių miltelių, 10 l. vandens, palaikyti 1 parą, purkšti nuo amarų), bulvienojai (1,5 kg. žalių bulvienojų, 10 l. vandens, mirkyti 5 val., perkošti, pridėti 40 g. ūkiško muilo, purkšti nuo amarų, voratinklinių erkučių ir jaunų lervų), paprastosios kiaulpienės (300-400 g. susmulkintų šaknų arba lapų, 10 l. vandens, mirkyti 3-5 val., purkšti nuo amarų, cikadelių, voratinklinių erkučių, paprastosios kraujažolės (800 g. žydinčių kraujažolių, 10 l. karšto vandens, perkošti, pridėti 40 g. ūkiško muilo, purkšti nuo amarų, erkučių, tripsų, vikšrų), vagomieji česnakai (sutrinti 0,5 kg. česnako galvučių, užpilti 5 l. vandens, perkošti, praskiesti vandeniu iki 10-15 l., purkšti nuo amarų, erkučių), pelynai (5 l. žalios susmulkintos žolės užpilti 5 l. šalto vandens, mirkyti 1 parą, 0,5 val. Virinti, perkošti, atskiesti dar 5 l. vandens, purkšti nuo graužiančiųjų kenkėjų lervų.
rožinis pjuklelis
amarai
Pasirodžius didesnėms kenkėjų kolonijoms purkšti insekticidais ir akaricidais, griežtai vadovaujantis pridedama naudojimo instrukcija. Iš insekticidų pardavime būna decis, actara, aktelikas, aplaudas, iš senesnių – karbofosas, žaliasis muilas ir kt. Insekticidai veikia daugumą kenkėjų, tačiau silpnai veikia prieš voratinklinę erkutę, čia jau reikalingi akaricidai. Voratinklinę erkutę galima pastebėti, kai ant lapų viršutinės dalies pasirodo balti taškeliai, o ant apatinės dalies per padidinamą stiklą matyti voratinklis, baltas apnašas ir judantys voreliai, kurie iščiulpia sultis ir vėliau pažeisti rožių lapai pasidaro panašūs į popierinius. Iš akaricidų pardavime būna fitovermas, pegasas, vertimec, envidor ir kt. Nelengva juos išvardyti, nes vieni pasirodo prekyboje, kiti dingsta. Taip pat reikia priminti, kad prie vienų chemikalų kenkėjai pripranta, todėl juos reikia keisti, nepurkšti visą sezoną tais pačiais.
Nuo grybinių ligų naudojami fungicidai, kurių yra platus spektras. Iš senų paminėtini Bordo skiedinys, vario oksichloridas, fundazolas, iš naujų – efektorius, previkuras, dakonilas, kanditas, ditanas, euparenas, penkocebas, akrobatas, čempionas, topazas, skoras, impaktas ir kiti. 2-3 pavadinimų fungicidų visada būna pardavime. Naudojant fungicidus reikia atidžiai perskaityti instrukciją, nes vieni geriau veikia vienas ligas, kiti – kitas. Pvz. previkuras gerai tinka pašaknio ligoms gydyti, dirvos dezinfekcijai, nuo netikrosios miltligės, efektorius - nuo puvinių ir lapų dėmėtligių (geriau tinka purkšti profilaktiškai, nes ligai įsigalėjus nelabai efektyvus), topazas, skoras, kanditas – nuo tikrosios miltligės, juodojo lapų dėmėtumo. Purkšti geriausia vakare, esant sausam orui ir nesant lietaus ir vėjo. Būtinai naudoti apsaugos priemones – pirštines, respiratorių. Saugoti akis ir odą, o patekus chemikalams – tuojau pat nuplauti vandeniu.
Labai svarbus ir atsakingas darbas rožyne rudenį – rožių paruošimas žiemos poilsiui. Kad rožės džiugintų mus savo žiedais sekančiais metais reikia, kad jos sėkmingai peržiemotų, o tai priklauso nuo veislės atsparumo šalčiui, nuo augalo būklės ir jo pasiruošimo žiemai, nuo oro sąlygų, taip pat nuo uždengimo būdų. Sveiki, gerai išsivystę krūmeliai su subrendusiais stiebais lengviau žiemoja, negu silpnai išsivystę, ligų nuvarginti, nepakankamai pamaitinti ir dažnai pjaunami ilgais kotais žiedams pamerkti.
Žiemos poilsiui rožės pradedamos ruošti jau vasaros antroje pusėje. Liepos pabaigoje jau nebetręšiama trąšomis, kurių sudėtyje yra azoto. Paskutinį kartą patręšiama kalio ir fosforo trąšomis - taip rožės geriau pasiruošia žiemai, sutvirtėja šaknų sistema, maisto medžiagos kaupiasi storosiose šaknyse, šaknies kaklelyje ir stiebų apatinėse dalyse, ląstelių sultys būna labiau koncentruotos ir rožių krūmelis išlaiko didesnius šalčius. Klysta tie rožių augintojai, kurie rožes gausiai tręšia mineralinėmis trąšomis (ypač turinčiomis daug azoto) iki vėlyvo rudens. Tokiu atveju rožės auga toliau, leidžia naujus ūglius, kurių raudoni stiebai ir lapai yra dekoratyvūs ir gražiai žiūrisi net vėlai rudenį. Tačiau kaip tai yra apgaulinga! Maisto medžiagos, kurios reikalingos pasiruošti žiemai, yra sunaudojamos naujiems ūgliams augti, kurie yra minkšti ir pilni skysčių. Iki žiemos jie nespėja sumedėti ir sušąla. Rožės krūmelis skursta ir dažnai žūsta.
Pagrindinis rožių krūmų formavimas vykdomas pavasarį. Tačiau ir rudenį, kad būtų lengviau uždengti, rožes reikia genėti. Kada ir kiek nugenėti, kiekvienas sodininkas sprendžia pats. Nerekomenduojama genėti anksti rudenį (rugsėjo antroje pusėje – spalio pradžioje), nes (ypač esant šiltam ir ilgam rudeniui) dalis krūmelių atsprogsta, pradeda augti ūgliukai, kurie vėlgi, kaip aukščiau minėta, nespėja pasiruošti žiemai. Mūsų klimato sąlygomis tinkamiausias laikas rudens genėjimui yra spalio lapkričio mėnuo. Tikslus laikas gali įvairuoti atsižvelgiant į rudens orus. Įvairių sodinių grupių rožės yra genimos skirtingai. Besidriekiančių rožių genėti beveik nereikia, tik nukarpomi ilgų, išbėgusių ūglių galai. Miniatiūrinių rožių patrumpinami nesumedėję stiebų galiukai, ne daugiau 1/3 ilgio. Arbatinių-hibridinių rožių krūmeliai apkarpomi paliekant 20-30 cm. ilgio stiebus, floribundinių – šiek tiek (30-40 cm.) ilgesni. Kamieninės rožės apkarpomos paliekant 20-25 cm. nuo skiepijimo vietos. Parko rožių tik iškarpomi seni, ligoti ir kreivi stiebai. Vijoklinių rožių šakų taip pat nereikia trumpinti, nes, kaip žinoma, jos žydi ant antramečių ūglių. Jų, kaip ir parko rožių, tik pašalinamos senos, apmirusios šakos. Gerai, kai nuo genėjimo iki uždengimo yra apie 2 savaičių tarpas užsigydyti ir apdžiūti, nes šviežiai nupjautų ir iškart uždengtų stiebų sultingi galai daugiau iššąla.
Kiekvienas sodininkas, atsižvelgdamas į vietines sąlygas, geni rožes skirtingai, čia pateikiame tik bendras rekomendacijas. Rudenį, po pirmųjų šalnų, dauguma rožių krūmų dar yra su žaliuojančiais lapais, nemažai jaunų ūglių su neišsiskleidusiais pumpurais. Tokios žiemai uždengtos šakos pašąla, pūna, užsikrečia grybinėmis ligomis, todėl, baigiant genėti, likusius lapus, žiedpumpurius ir žiedus reikia nukarpyti. Nuo žemės aplink rožės krūmelį nurinkti ir nugrėbti gulinčias šakeles, lapus, žiedlapius ir kt. Visa tai surinkus geriausiai sudeginti, kompostuoti jokiu būdu negalima, nes tai yra tikrų tikriausias grybinių ligų ir kenkėjų prieglobstis. Prieš dengiant rožes, dar esant teigiamai temperatūrai, patartina rožes ir žemę aplink jas nupurkšti vario preparatais. Gerai tam tinka 1 % vario sulfatas (mėlynas akmenėlis) – pigu ir efektyvu.
Dengti rožes reikia lapkričio antroje pusėje – gruodžio pradžioje, atėjus pastoviems šalčiams. Lengvų šalnų rožės nebijo, jos netgi tampa atsparesnės, palaipsniui pripranta prie žemos temperatūros. Per anksti uždengus, dar daug stiebų yra nepilnai subrendę, jų mediena yra per daug minkšta ir neatspari šalčiui.
Pilnai rožės uždengiamos, kai oro temperatūra nukrenta maždaug iki –5 ° šalčio. Visos rožės apkaupiamos 20-30 cm. žemių, sausų medžių lapų ar durpių sluoksniu. Po to dengiama eglišakėmis – tai geriausia dengiamoji medžiaga. Jos gerai praleidžia orą, neprisigeria vandens, saugo rožes nuo pelių. Stiebinių rožių vainikas apdedamas eglišakėmis ir jos aprišamos. Vijoklinės rožės apstatomos stačiomis ilgesnėmis eglių šakomis ir aprišamos, taip apsaugojama apatinė krūmo dalis. Lanksčios vijoklinės rožės (Rambler tipo) nuimamos nuo atramėlės, nuleidžiamos ant žemės, prieš tai padėjus pagaliukų, kad stiebai nedrėktų, pritvirtinamos, kad nejudėtų ir uždengiamos eglišakėmis. Visos kitos neaukštos rožės tiesiog uždengiamos eglių šakomis. Nereikia dengti parko rožių, jas pakanka tik užmulčiuoti. Negalima rožių uždengti aklinai ar per šiltai. Nepalikus vėdinimo, krūmas pradeda pūti, o per šiltai apklojus ir esant saulėtoms dienoms ir atlydžiams rožės pradeda busti, o vėl atšalus gali žūti. Dengimui tinka ir medinės dėžės, ruberoidas, maišinė medžiaga ir kt. Su polietilenu reikia elgtis atsargiai, jis gerai tinka uždengti krūmelio viršų, kad rožė neperšlaptų, tačiau šonuose būtina palikti angas, kitaip krūmas paprasčiausiai iššus. Labai gerai, kai uždengtas rožes apsninga lengvas, purus sniegas. Tokiame “patale” rožių krūmeliai kuo puikiausiai “išsimiega” iki pavasario.
Nors prižiūrint rožes ir yra rūpesčių, tačiau jų pasakiškas grožis ir auginant patirtas džiaugs-mas su kaupu atlygina įdėtą triūsą – kad atsigautų ir kūnas ir siela pakanka vieno vienintelio ramaus vasaros vakaro, kai kvepia visas sodas ir skendi žieduose.